Posted in Apie mane

2 inžinieriai ir 3 gydytojai

Stebiu savo kolegų kelią virtualiai. Jų mokslo darbai juda į priekį, rašo tezes tarptautiniam kongresui, o aš… Mano visa profesinė veikla sustojusi. Kad ir kaip norėjau įsivaizduoti (tiesa, laukiantis antrą kartą tame buvo jau daugiau realizmo), kad pagimdžius galima neatitrūkti nuo gyvenimo ir darbo bent iš dalies, tai tėra saviapgaulė. Galbūt kitoms tai pavyksta, tačiau nesu iš tų laimingųjų. O gal uoliųjų. Nesu iš tų, kurios keliauja hi su vaiku į darbą, mokslus, konferencijas, kalnus ar paplūdimius. Nesu ir iš tų, kurios antrą savaitę po gimdymo apsitempia savo modelio figūras madingais džinsais ir kulniuoja trims valandoms į kirpyklą ar kavinę atsipalaiduoti. Nesu netgi iš tų, kurios augina pulką vaikų, tuo pačiu mokosi, vysto verslą ir užsiima rankdarbiais… Esu iš tų, kurios lieka namuose. Kurios maitina pagal por
eikį, valo langus, kol mažylis miega ir karts nuo karto naudojasi sausu šampūnu… Esu iš tų, kurioms kartais svyra rankos, kurias kartais vargina nepilnavertiškumas, savigrauža ar nuobodulys. Ar liūdesys.

Iki sukurdama šeimą, planavau savo ateitį karjeroje. Moksle. Kongresuose ir konferencijose. Man jos patinka. Taigi, savotiškai liūdžiu lygindama save su kolegomis. Tačiau prieš keletą dienų vyras taip taikliai sugebėjo mane paguosti. “Kas iš tų mokslinių darbų po 20 metų… Užtat tu užauginsi du inžinierius ir tris gydytojus” 😀 Nors kol kas auginam tik du sūnus, tačiau ši frazė privertė mane nusišypsoti 🙂 Nemanau, kad mokslas yra bevertis, vis dar tikiuosi ateityje įgyveninti bent dalį savo užmojų, tačiau jeigu reikėtų rinktis tarp karjeros (ar mokslinės veiklos) ir 5 sūnų, nedvejodama rinkčiausi pastaruosius 🙂 net jei jie netaptų inžinieriais, nei gydytojais!

Posted in Uncategorized

Pradžia

Klausydama ausiai mielo indaplovės garso (tik todėl, kad nereikia to daryti rankomis) ir tylaus miegančio sūnaus niurzgėjimo, pagaliau nusprendžiau – gana. Gana rašyti ir planuoti mintyse, nes visos mintys ir nepanaudotos idėjos nublunka ir išnyksta. Laikas liautis varčius kitų mamų (ir nebūtinai) tinklaraščius, su (baltu) pavydu (o kartais ir ne visai baltu) skaityti jų pasiekimus ir kasdienes pergales buityje, namuose ar mintyse.

Kai visą dieną būni namie ir pasikalbėti gali tik su mažuoju profesorium, kuris dar tik pradeda tarti gerklinius garsus, o vakare nespėji “atmušinėti” klausimų “kur mano raudonas ninjaGo?” ir reikalavimų “mama, noriu saldumo”, visos idėjos ir mažyčiai laimėjimai gali taip ir likti dulkėti minčių užkaboriuose. Pamažu imi ir susilieji su kasdienybe.

Laikas imtis ir man šios madingos pramogos ir oficialiai įsipareigoti. Laikas būti nuoseklesnei ir ugdyti savo emocinį intelektą pažįstant save iš šalies.

Taigi. Pradedam.